TURINYS

1. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Mickevičianos fondas : analizė
   1.1.  Adomas Mickevičius ir jo kūryba
   1.2. Mickevičianos fondo analizė
   1.3. Išvados
   1.4. Literatūra

VILNIAUS APSKRITIES ADOMO MICKEVIČIAUS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS MICKEVIČIANOS FONDAS: ANALIZĖ

Tyrimo tikslas – nustatyti, kaip suformuotas Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Mickevičianos fondas,  kokie išskirtiniai leidiniai čia saugomi.

Tyrimo uždaviniai:

1. išanalizuoti Mickevičianos fondo leidinius teminiu, kalbiniu aspektais,
2. išskirtini ypatingus, retus Mickevičianos fondo leidinius,
3. nustatyti galimas tolesnes Mickevičianos fondo panaudojimo kryptis.

Metodai – fondo statistinė analizė naudota nagrinėjant fondo dokumentus kalbiniu, tematiniu, saugojimo laikmenų aspektais. Fondo tyrimas de visu leido tiesiogiai peržiūrėti visus fonde saugomus dokumentus, rasti išskirtinius knygų ženklus – ekslibrius, įrašus, iliustracijas.

ADOMAS MICKEVIČIUS IR JO KŪRYBA

Adomas Bernardas Mickevičius (Adam Bernard Mickiewicz), pasak literatūrologo Vytauto Kubiliaus, „lenkams […] – Lenkijos nepriklausomybės pranašas ir lenkiškumo simbolis. Lietuviams – savos žemės ir savos istorijos augintinis, ištaręs šventus žodžius: „Lietuva, mano tėvyne…“. Gudams – Naugarduko-Lydos apylinkių gamtovaizdžių ir papročių vaizduotojas, naudojęs vietiniam folklorui giminingas spalvas“ (KUBILIUS, Vytautas, 1998, p. 7 ). Visos šios tautos, kultūros, kalbos susilieja ir A. Mickevičiaus kūryboje, ir biografijoje. A. Mickevičius priskiriamas romantizmo literatūrinei krypčiai. Romantizmo terminas siejamas su ispaniškais žodžiais romance ir roman, viduramžiais reiškusiais lyrinę dainą, kūrinį apie riterių nuotykius. XVIII a. šie terminai gavo naujas, labiau šiuolaikinei vartosenai artimas prasmes – „neįprasta, paslaptinga, fantastiška“ (Romantizmas Vakarų literatūroje, 2000, p. 5). Romantizmas A. Mickevičiaus kūryboje – tai pasidavimas vaizduotei, tautos praeities idėjų šlovinimas, gamtos peizažų perkėlimas į kūrybą. „Romantinis žmogus – toks pats beribis ir paslaptingas kaip ir gamta“(KUBILIUS, Vytautas, 1998, p. 13). Ši mintis puikiai iliustruoja ir A. Mickevičiaus kūrybą, ir biografiją.

Poetas gimė 1798 metais gruodžio 24 d. Zaosėje, 40 km nuo Naugarduko (dabar – Baltarusija). Pasak V. Kubiliaus, Naugarduko apylinkės – tai senosios lietuvių etninės žemės, kur lietuviškai buvo kalbama nuo XIII a. (KUBILIUS, Vytautas, 1998, p. 13). Nors lietuvių kalba buvo išstumta slavų, bet lietuvių kultūra išliko liaudies dainose, tradiciniuose pakelių kryžiuose, kitoniškame to krašto žmonių mentalitete. Gimtoji A. Mickevičiaus kalba buvo lenkų, bet jo aplinkoje kalbėta ir gudiškai. Vaikystėje A. Mickevičius klausėsi gudiškų pasakų ir liaudies dainų, girdėjo ir lietuvių kalbą.

Adomo Mickevičiaus motina – Barbora Majevskaja (Barbara Majewska) – ekonomo duktė –, tėvas – Mikalojus Mickevičius (Mikołaj Mickiewicz) – Minsko matininkas, dirbo advokatu Naugarduko teisme, dalyvavo 1794 metų Tado Kosciuškos sukilime, buvo karininkas. Pasak V. Kubiliaus, tėvas pelnė rotmistro laipsnį, priklausė smulkių šlėktų luomui, save laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu (KUBILIUS, Vytautas, 1998, p. 8). Nors po 1795 m. padalijimo Abiejų Tautų Respublikos nebebuvo likę, Rodūnės parapijoje, iš kurios buvo kilusi Mickevičių giminė, vis dar galiojo Lietuvos statutas, vis dar rinkdavosi bajorų seimeliai ir buvo gaji valstybės atkūrimo idėja. Naugarduke buvo išlikę pilies griuvėsiai, piliakalnis ir kiti istoriniai LDK paminklai, tai formavo atskirą, kitonišką nei carinės Rusijos savimonę. Šie vaikystės ženklai aiškiai regimi Adomo Mickevičiaus kūryboje.

1807-1815 m. A. Mickevičius lankė dominikonų apskrities mokyklą Naugarduke. Mokykla buvo pavesta Vilniaus universiteto priežiūrai, o mokoma ten buvo pagal Nacionalinės edukacinės komisijos nustatytus principus. Kaip rašė Cz. Miłoszas, „Mickevičiaus būta vidutinio mokinio, tačiau jis aktyviai dalyvaudavo mokykliniuose žaidimuose, teatro vaidinimuose ir inscenizuotuose teismo procesuose“ (MILOSZ, Czeslaw, 1996, p. 230). 1815 m. Adomas Mickevičius baigė mokyklą, būdamas 17 metų pradėjo studijuoti Vilniaus universitete – tuo metu vadintame Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. Pirmus metus mokėsi Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakulteto mokytojų seminariją, kadangi tik mokytojų seminarija ruošė specialistus valstybės lėšomis. Adomas Mickevičius studijavo klasikinę, lenkų, rusų literatūrą, istoriją, logiką, metafiziką, etiką, teisę, mokėsi anglų, prancūzų, vokiečių, lotynų, graikų kalbų. Pats A. Mickevičius yra sakęs, kad moku „aštuonias Europos ir keletą Rytų“ kalbų (Adomas Mickevičius ir Lietuva, 1998, p. 7).

XIX a. pr. buvo laikotarpis, kai daugelis dar prisiminė Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, bet jau buvo pradedantis įsivyrauti carinės Rusijos valdymas. Tai nuolatinio konflikto ir prieštaravimo situacija – „tautos laisvės šūkiai ir kasmetinės rektoriaus prakalbos Rusijos imperatoriaus garbei“ (Adomas Mickevičius ir Lietuva, 1998, p. 12). Visgi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir lietuvių tautos istorija išliko tautosakoje, tad studijų metais A. Mickevičius itin susidomėjo liaudies kūryba ir kultūra, vietiniu folkloru. Didelę įtaką būsimajam poetui padarė Joachimo Lelevelio paskaitos, kur buvo mokoma „ieškoti istorijoje tautos charakterio ir esamos padėties priežasčių“(KUBILIUS, Vytautas, 1998, p. 11). Siekis domėtis savo krašto istorija susijęs ir su kitu, itin svarbiu įvykiu A. Mickevičiaus gyvenime – 1817 m. spalio 13 d. A. Mickevičius kartu su Juzefu Ježovskiu (Józef Jeżowski), Anupru Petraškevičiumi (Onufry Pietraszkiewicz), Fancišeku Malevskiu (Franciszek Malewski) įkūrė Filomatų draugiją (gr. philomatheia –  mokslo meilė). A. Mickevičius, tuo metu būdas 19 metų, vadovavo Filomatų literatūros ir moralinių mokslų skyriui, parašė Filomatų himną – kūrinį „Odė jaunystei“. Pasak Cz. Miłoszo, tai „tokia masoniška daina, kviečianti žmogų „įstumti planetą“ į naujus kelius, susijungti su altruistinėms meilės jėgomis, šturmuoti „ateities rūmus“ ir pasiruošti sutikti žmonių laisvę“ (MILOSZ, Czeslaw, 1996, p. 232). Filomatų siekis buvo kuo geriau atlikti pareigą tėvynei – „tėvynė yra didysis imperatyvas, iškilęs virš individualios būties, reikalaujantis pasiaukoti ir žūti“ (KUBILIUS, Vytautas, 1998, p. 14). Filomatai siekė „lavintis […], kelti viso krašto švietimo lygį, rinkti žinias apie žemdirbystę, kaimo papročius, studijuoti istoriją, skleisti per slaptus būrelius valstybės atkūrimo idėją“ (KUBILIUS, Vytautas, 1998, p. 12). Šių draugijų idėjos, atspindinčios to meto romantizmo dvasią, rėmėsi XVIII a. švietėjų idėjomis – „žmonės yra gimę laisvi ir turi būti lygūs prieš įstatymą“ (Romantizmas Vakarų literatūroje, 2000, p. 6). Pasak C. Miloszo, „filomatai, kaip jie save vadino, atvirai neskelbė jokių politinių tikslų. Jie dažnai rinkdavosi skaityti ir aptarti vienas kito eilėraščių bei kitokių rašinių įvairiausiomis temomis“ (MILOSZ, Czeslaw, 1996, p. 232). Filomatų susirinkimuose buvo skaitomi pranešimai apie tautas, žmonių santykius, lygybę. Jie „troško reformuoti kaimo gyvenimą, plėtoti pramonę, skleisti ir tobulinti švietimą“ (LUKASIEWICZ, Jacek, 1998, p. 19). Šis jaunimo sąjūdis išplito net iki Kražių ir Kėdainių.

1818 m. paskelbtas pirmas A. Mickevičiaus eilėraštis „Miestietiška žiema“. 1819 m. A. Mickevičius baigė universitetą ir buvo paskirtas dirbti Kauno apskrities mokyklos mokytoju. Čia A. Mickevičius dėstė visuotinę literatūrą, istoriją, poetiką, retoriką, bendrąją gramatiką ir politinę ekonomiją. Prie mokyklos veikė biblioteka, A. Mickevičius čia dirbo vedėju, pradėjo pirkti knygas ir pildyti mokyklos bibliotekos fondą. Tuo metu poetas gyveno rotušės aikštėje, greta jėzuitų bažnyčios. Gyvenimas Kaune paveikė poeto kūrybą. Jis skaitė Šilerį, Baironą, Skotą, vaikščiojo prie Kauno pilies griuvėsių. 1820 m. mirė A. Mickevičiaus mama. 1821 m. mylimoji Marilė Vereščiak ištekėjo už grafo L. Putkamerio. 1821-1822 m. A. Mickevičius trumpam atvyko į Vilnių. 1822 m. rugsėjo 14 d. vėl grįžo į Kauną, dirbo mokykloje. Kaune parašė poezijos rinkinį „Baladės ir romansai“, poemą „Gražina“, „Vėlinių“ II ir IV dalis, išleido antrąjį poezijos tomą, kuriuos išleido Vilniuje 1822-1823 m.

Mickevičius ir gyvendamas Kaune tebepriklausė Filomatų draugijai. Bet ji laikui bėgant kitėsi, ir XIX a. 3-ojo dešimtmečio pradžioje nebebuvo tik naivių jaunuolių, diskutuojančių apie istoriją, būrelis. Draugija pradėjo jungtis prie kitų, daug radikalesnių struktūrų – karbonarų, nepriklausomybės siekiančių Patriotų draugijos, masonų. Caras Aleksandras I aktyviai vykdė kovą su visomis pogrindinėmis draugijomis, tad už dalyvavimą filomatų veikloje 1823 m. spalio 23 d. Adomas Mickevičius buvo suimtas. Poetas įkalintas Bazilijonų vienuolyno celėje. A. Mickevičių, kaip jakobiną, buvusiuose gubernatūros rūmuose (dabar – LR prezidentūros pastatas) tardė senatorius Nikolajus Novosilcevas. Laidavus Vilniaus universiteto profesoriui Joachimui Leleveliui 1824 m. balandžio 21 d. A. Mickevičius buvo paleistas iš kalėjimo už užstatą. 1824 m. spalio 22 d. A. Mickevičius paskutinį kartą pasimeldė Aušros vartų Dievo Motinai, ir spalio 25 d. iš Vilniaus per Kauną išvyko į Sankt Peterburgą, kadangi jam buvo uždrausta gyventi vakarinėse gubernijose.

Tremtis žymi A. Mickevičiaus kelionių pradžią. Peterburge Mickevičius susipažino su dekabristais. Filomatai palaikė ryšius su panašiomis organizacijomis, todėl Mickevičius buvo priimtas kaip savas. Pasak Cz. Miłoszo, A. Mickevičius to meto rusų intelektualams atrodė labai patraukli asmenybė – „tai buvo nemanieringas, gero intelektualinio išsilavinimo žmogus, apdovanotas sugebėjimu improvizuoti“ (MILOSZ, Czeslaw, 1996, p. 240). 1824-1825 metų žiemą Mickevičius persikėlė į Odesą – visą šalį pervažiavo pašto rogėmis –, dirbo licėjuje. To meto Odesa – „margas uostas, javų prekybos centras su įvairiataute kolonija, itališka opera, pokyliais ir visuomenės susitikimais“ (MILOSZ, Czeslaw, 1996, p. 240). Mickevičius taip pat keliavo po Krymą. Maskvoje susitiko su Aleksandru Puškinu. 1826 m. išleido lyrikos tomelį „Sonetai“, kurį sudarė 22 meilės sonetai ir 18 Krymo sonetų. 1829 m. Mickevičiui pavyko gauti kelioninį pasą. 1829 m. gegužės 29 d. laivu išplaukė iš Kronštato į Hamburgą. Berlyne lankė B. V. F. Hegelio paskaitas. Veimaro rūmuose buvo audiencijoje pas J. V. Gėtę (Goethe). Vėliau keliavo per Alpes į Romą.

1830 m. Varšuvoje kilo sukilimas, išprovokavęs karo veiksmus, besitęsusius iki 1831 metų. 1830-1831 m. sukilimas itin paveikė A. Mickevičių, jis blaškėsi tarp noro grįžti į gimtinę ir tiesiogiai įsitraukti į karinius veiksmus, tarp galimybės vietoje skatinti prancūzus paremti sukilimą arba tiesiog laukti atomazgos. Mickevičius, tuo metu buvęs Italijoje, nuvyko į Prancūziją, ten, pasak Cz. Miłoszo, „smarkiai nusivylęs prancūzų politikieriais, per Vokietiją jis patraukė į prūsų okupuotą Lenkijos dalį prie rusų kariuomenės saugomos sienos“ (MILOSZ, Czeslaw, 1996, p. 245). Bet karas jau buvo pralaimėtas. Tad Mickevičius atsidūrė Dresdene, kur tuo metu buvo labai daug lenkų pabėgėlių. Po sukilimo prasidėjo reiškinys, įvardijamas, kaip „Didžioji emigracija“. Jos metu dauguma Lenkijos intelektualų, karininkų, kareivių, bėgo į Vokietiją ir Prancūziją. Mickevičius aktyviai dalyvavo lenkų emigrantų politinėje veikloje.

1832 m. apsigyveno Paryžiuje, ten išleido „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygas“. Kūrinyje siekė pagrįsti lenkų tautos, kaip tautos kankinės misiją – išvaduoti, atpirkti žmoniją – „Lenkijai lemta išpirkti tautas savo kančiomis, ir lenkų piligrimų pašaukimas – skelbti materialistinėms Vakarų tautoms naują, dvasiškai atgimusį pasaulį“ (MILOSZ, Czeslaw, 1996, p. 250). 1832-1834 m. – Mickevičius daug kūrė, redagavo laikraštį „Pielgrzym Polski“. 1839 m. A. Mickevičius išvyko į Šveicariją. Lozanos akademijoje dėstė lotynų kalbą ir literatūrą, Lozanoje rašė „Lozanos lyriką“ – „neišverčiamus metafizinės meditacijos šedevrus“ (MILOSZ, Czeslaw, 1996, p. 255). 1840 m. Prancūzijos švietimo ministro buvo pakviestas vadovauti College de France slavų literatūros katedrai. Ten dirbo iki 1844 m. Tuo pat metu aktyviai dalyvavo Andžėjaus Tavianskio (Andrzej Towiański) religinės sektos, skleidusios mesianizmo idėjas, veikloje. Kadangi šias idėjas Mickevičius pradėjo skleisti ir universitete, buvo pašalintas iš dėstytojo pareigų. Parašius „Poną Tadą“ Mickevičių, pasak Cz. Miłoszo, „užvaldė poreikis keisti istoriją tiesiogiai, o poezija neatrodė pakankamai galinga priemonė; ji pralaimėjo kovą su tikrove“ (MILOSZ, Czeslaw, 1996, p. 253). 1848 m. visoje Europoje prasideda reiškinys vadinamas Tautų pavasariu, vėl sklido Lenkijos ir Lietuvos atgimimo idėja. Mickevičius išvyko į Italiją burti lenkų legionų, sudarytų iš menininkų ir intelektualų. Šis legionas turėjo kovoti už italus prieš austrus Lombardijoje, vėliau legionas kartu su Dž. Garibaldi gynė Romą. Mickevičius paskelbė legiono principus, politinį manifestą, „kuriuo bus grindžiamos būsimos nepriklausomos slavų valstybės“ (MILOSZ, Czeslaw, 1996, p. 255). 1849 m. Adomas Mickevičius Paryžiuje įkūrė tarptautinį socialistų laikraštį „La tribune des Peuples“. Leidinys veikė nelegaliai ir cenzūra jį sunaikino. Visgi Europos revoliuciniai judėjimai žlugo, tai sukėlė visuotinį nusivylimą ir neviltį.

1852 m. A. Mickevičius tapo bibliotekininku Paryžiaus arsenalo bibliotekoje. 1855 m. kilo Krymo karas, kuriame prieš carinę Rusiją kovojo Turkija, sudariusi sąjungą su Prancūzija ir Anglija. Konstantinopolyje buvo sudaryti legionai iš lenkų kilmės rusų belaisvių. 1855 m. rugsėjo 11 d. Adomas Mickevičius išvyko į Konstantinopolį, kur su Armandu Levy būrė žydų legioną. Ten užsikrėtė cholera ir 1855 m. lapkričio 26 d. mirė būdamas 57 metų. Iš pradžių poetas buvo palaidotas Paryžiuje, 1890 m. jo palaikai buvo perkelti į Krokuvą, Vavelio katedrą greta Jogailaičių.

MICKEVIČIANOS FONDO ANALIZĖ

Prieš 60 metų (1955 m. lapkritį) tuometinei Vilniaus viešajai bibliotekai (dabar – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka) buvo suteiktas Adomo Mickevičiaus vardas. Vardo suteikimas pradėjo naują etapą ir bibliotekos fondų formavime – bibliotekoje pradėtas kaupti Mickevičianos fondas. Įvairūs A. Mickevičiaus kūrinių leidimai, darbai apie poetą, bibliografinės rodyklės.

Fondo dydis. Šiuo metu Mickevičianos fondą sudaro 660 pavadinimų leidiniai – 1003 fiziniai vienetai. Leidiniai gauti paramos, mainų keliu, dalis pirkta, keli leidiniai gauti kaip privalomieji egzemplioriai.

Fondo kalbinė įvairovė. Adomas Mickevičius kūrinius rašė lenkų kalba, kuri buvo tapusi LDK bajorų, kunigų, šviesuomenės kalba, o nuo XVII a. pab. valstybine, kanceliarine kalba. Dėl šios priežasties ir Mickevičianos fonde daugiausia kūrinių (495 pavadinimai, 662 fiziniai vienetai) yra lenkų kalba. Tai sudaro 66% viso fondo. Į lietuvių kalbą A. Mickevičiaus kūriniai pradėti versti tik pačioje XIX a. pab. Mickevičianos fonde yra 79 pavadinimų leidiniai (159 fiziniai vienetai) lietuvių kalba. Tai sudaro 15,6% viso fondo. Kita gausi fondo dalis – 55 pavadinimai, 87 vienetai – 8,7% rusų kalba. Likusią fondo dalį sudaro kūriniai versti į vokiečių (4 pavadinimai, 60 fizinių vienetų – 6% fondo), prancūzų (11 pavadinimų, 12 fizinių vienetų – 1,2% fondo), anglų (5 pavadinimai, 5 fiziniai vienetai – 0,05%) ir kitas (13 pavadinimų, 18 fizinių vienetų – 2% viso fondo) kalbas.

Saugomų dokumentų rūšys ir laikmenos. Beveik visą Mickevičianos fondą (982 fiziniai vienetai – 98% viso fondo) sudaro knygos. Likę 2% – tęstiniai (8 fiziniai vienetai), garsiniai (6 fiziniai vienetai), vaizdiniai (3 fiziniai vienetai), natų (3 fiziniai vienetai) ir elektroniniai (1 fizinis vienetas) dokumentai. 999 fiziniai vienetai (99,6% fondo) saugomi analoginėse laikmenose, 4 fiziniai vienetai (0,04% fondo) – skaitmeniniai – garsiniai dokumentai.

Teminė fondo sudėtis. Mickevičianos fonde sukaupti ne tik originalūs A. Mickevičiaus kūriniai, bet ir kitų autorių darbai, įvairiais aspektais susiję su A. Mickevičiaus kūryba. Mickevičianos fondas išdėstytas pagal universaliąją dešimtainę klasifikaciją. Didžiausią fondo dalį (830 vienetų, 569 pavadinimai – 83% viso fondo) sudaro 82-89 Grožinė literatūra. Kita didesnė fondo dalis (143 fiziniai vienetai, 70 pavadinimų – 14% fondo) – 8 Kalbotyra. Literatūros kritika. 18 fizinių vienetų, 11 pavadinimų, 1,8% fondo – 0 Bendrasis skyrius. Kitą fondo dalį sudaro 3 Visuomenės mokslai – 2 fiziniai vienetai, 2 pavadinimai – 0,2% fondo, 7 Menas. Fotografija. Sportas – 8 fiziniai vienetai, 7 pavadinimai, 0,8% fondo, 9 Geografija. Biografijos. Istorija – 2 fiziniai vienetai, 1 pavadinimas 0,2% fondo.

0 Bendrasis skyrius, 3 Visuomenės mokslai ir 7 Menas. Fotografija – Mickevičianos fondo dalis, kurią sudaro leidiniai neliteratūrinėmis temomis. Čia sukauptos bibliografijos, leidiniai apie filomatų ir filaretų veiklos istoriją, parodų lankstinukai, medžiaga apie A. Mickevičiaus muziejų, bibliografinės rodyklės. Šie leidiniai parašyti lietuvių, rusų, lenkų, anglų kalbomis.

Seniausias leidinys fondo dalyje – 1924 m. išleista A. Mickevičiaus bibliografija – Ludwik Stolarzewicz, Bibljografja mickiewiczowska, Wilno: L. Chomiński, 1924, VII, [3], 247, [1] p.

8 Kalbotyra. Literatūros kritika. Tai įvairių A. Mickevičiaus kūrinių kritika. Seniausi šios fondo dalies leidiniai:

• Stefan Gebarski, Czcijmy pamięć Juliusza Słowackiego: obrazy z życia wielkiego poety/ Stefan Gębarski. Warszawa: Wydawnictwo Red. „Przyjaciela Dzieci“, 1909.
• 1922 m. išleista Księgi narodu polskiego i pielgrzymstwa polskiego/ Adam Mickiewicz; opracował Stanisław Pigoń. Kraków: Nakładem Krakowskiej Spółki Wydawniczej, 1922. Leidinys puoštas ekslibriu – Ex. Libris Coll. Vilnens. Soc. Jesu. – antraštiniame lape.
• Su ekslibriu – Ex. Libris Coll. Vilnens. Soc. Jesu. – ir kitas leidinys Trybuna Ludów/ Adam Mickiewicz; wstęp i komentarz Emila Haeckera; [1923]. Kraków: nakładem Krakowskiej Spółki Wydawniczej, 1923
• Giaur: ułamki powieści tureckiej/ Jerzy Gordon lord Byron; tłumaczył Adam Mickiewicz; [tekst opracował na podstawie wydania z r. 1838, 1814 Wilhelm Bruchnalski] Warszawa: Instytut Wydawniczy „Bibljoteka Polska“, [1924]. Šiam kūriniui įžangą parašė Adomas Mickevičius 1835 m. Paryžiuje.
• Jie – jums: įvairių rašytojų kūriniai deklamuoti ir skaityti / redagavo Petras Babickas ; iliustravo Petras Rimša. Kaunas: Minjatiūra, 1929 (Kaunas: P. Sokolovskienės ir G. Lano sp. Leidinio antraštiniame lape įrašyta nežinomo asmens dedikacija – Prisiminimui nuo pažįstamų laikų dėl atminties [Lionu]. 1945-III-21, Biržai.

82-89 Grožinė literatūra. Grožinės literatūros skyrius Mickevičianos fonde suskirstytas į kelias mažesnes dalis. Pirmoji, – pilni Adomo Mickevičiaus raštų rinkiniai, 35 egzemplioriai tik lenkų kalba. Čia saugoma 16 tomų Dzieła wszystkie/ Adam Mickiewicz; zebrane i opracowane staraniem komitetu redakcyjnego. Warszawa: Skarb Rzeczypospolitej Polskiej, 1933-1936 (Warszawa: Tłocznia Kasy im. Mianowskiego) 16 t.

Kita dalis, – nepilni raštų rinkiniai. Juos sudaro 76 egzemplioriai, lenkų kalba. Šioje dalyje yra ir pats seniausias fondo leidinys – praėjus trejiems metams po A. Mickevičiaus mirties (1858 m.) išleista Pisma Adama Mickiewicza/ Adam Mickiewicz. Wyd. nowe, znacznie powiększone. Warszawa: Nakładem S.H. Merzbacha; Poznań: Nakładem S.H. Merzbacha, 1858 ([Warszawa]: w drukarni J. Jaworskiego) 8 t. (4 kn.).  Fonde saugomi ir nepilni A. Mickevičiaus raštų rinkiniai rusų kalba. ` m. išleista Собрание сочинений Адама Мицкевича: в переводе русских писателей: в четырех томах: с биографией и портретом Ад. Мицкевича/ Адам Мицкевич ; под редакцией П.Н. Полевого Изд. 2-е Санкт-Петербург: М.О. Вольф, 1902 4 t.: iliustr. T. 1-2 ir T. 3-4 įrišti 2 kn.

Adomo Mickevičiaus poezija fonde saugoma suskirstyta atskiromis temomis ir kalbomis, pagal skirtingus kūrinius.

1. „Baladės ir romansai“. Pirmą kartą šis poezijos rinkinys išspausdintas 1822 m. Pasak Cz. Miłoszo, šios knygos pasirodymas pradeda romantizmo erą Lenkijoje (MILOSZ, Czeslaw, 1996, p. 232). A. Mickevičiaus kūriniai buvo labai populiarūs žemesniuosiuose visuomenės sluoksniuose, kadangi poezija tapo suprantama paprastiems žmonėms. Kūrinių ritmika imitavo liaudies kūrybą, gausu tautosakos motyvų. Seniausi Mickevičanos fonde saugomi „Baladžių ir romansų“ leidimai lenkų kalba:

• 1891 m. išleista Ballady i romanse; Sonety; Sonety krymskie i pomniejsze poezye/ Adam Mickiewicz ; [z iliustracyami: E. M. Andriollego, C. Jankowskiego, S. Kaczor-Batowskiego; Juliusza Kossaka; J. Makarewicza; M. Młodnickiej; T. Popieła; I.P. Stachiewicza] Lwów: Nakład Księgarni H. Altenberga, 1891 (Kraków: Druk Wł. L. Anczyca i Społki, pod zarządem Jana Gadowskiego]) 245, [1] p., [10] iliustr. lap.: iliustr.
• 1921 m. Ballady i romanse/ Adam Mickiewicz; opracował Zbigniew Zaturski Lwów: Nakładem Społki wydawniczej „Vita“, [1921] ([Lwów]: drukarnia Knollera i Syna w Przemyślu).

2. „Vėlinės“. Pasak Cz. Miłoszo, tai – „tipiškiausias lenkų romantizmo teatro veikalas“ (MILOSZ, Czeslaw, 1996, p. 236). Sapno logika sujungti fragmentai. „Vėlinių“ veiksmas paremtas pagoniškomis apeigomis „dziady“, kurių metu LDK valstiečiai per Vėlines rinkdavosi į koplyčias, ten kviesdavo mirusiuosius ir aukodavo jiems maistą. „Vėlinės“ nėra vientisas nuo pradžios iki pabaigos parašytas kūrinys. Skirtingos dalys, buvo rašytos skirtingais laikotarpiais, įvairiose šalyse. Pasak Cz. Miłoszo, „tai akivaizdus aštuoniolikto šimtmečio iliuminizmo ir kabalizmo nauju romantišku pavidalu atspindys“(MILOSZ, Czeslaw, 1996, p. 246). „Vėlines“ į teatro repertuarą pirmą kartą įtraukė Stanislavas Vyspianskis (Stanisław Wyspiański). Tai tapo „savotišku tautiniu sakraliniu vaidinimu, kartkarčiais cenzūros uždraudžiamu dėl emocinio poveikio publikai“ (MILOSZ, Czeslaw, 1996, p. 247).

Mickevičianos fonde saugomi 45 egzemplioriai „Vėlinių“ leidimo lenkų kalba. Seniausi ir išskirtiniai:

• Poezye Adama Mickiewicza/ Adam Mickiewicz Paryż: Nakładem autora, [1832] (W Paryżu: W drukarni A. Pinard).
• 1905 m. [2], 415 p., [4] faks., [1] portr. lap.: iliustr., portr.
• Su ekslibriu – Ex Libris Coll. Vilnens. Soc. Jesu. Dziady wileńskie/ Adam Mickiewicz; opracował Józef Kallenbach, Wyd. 2-ie. Kraków: nakładem Krakowskiej Spółki Wydawniczej, 1922 (w Krakowie: druk W.L. Anczyca i Spółki), XV, 127, [1] p.

3. „Gražina“ ir „Konradas Valenrodas“. Mickevičianos fonde 44 egzemplioriai lenkų kalba. Poema „Gražina“ parašyta 1822 m. A. Mickevičiui trumpai gyvenant Vilniuje, jo bute Bernardinų skersgatvyje (dabar Bernardinų g. 11), kur šiuo metu įkurtas A. Mickevičiaus muziejus. Poema „Konradas Valenrodas“ išleista Peterburge 1828 m. Būtent pirmasis šios poemos leidimas saugomas ir Mickevičianos fonde.

• Konrad Wallenrod: powieść historyczna z dziejów litewskich i pruskich/ przez Adama Mickiewicza Petersburg : Druk. K. Kraya, 1828 VIII, 96 p., [3] iliustr. lap. Tai seniausias viso Mickevičianos fondo leidinys.

4. „Ponas Tadas“. 1834 m. „Ponas Tadas“ išspausdinamas Paryžiuje. Pasak V. Kubiliaus, „Ponas Tadas“ „tikra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų istorinės savimonės, buities, kultūros enciklopedija, lyrinis requiem nykstančiai formacijai“ (KUBILIUS, Vytautas, 1998, p. 19). Cz. Miłoszo teigimu, „vaizduoti kaimišką mikrokosmosą buvo iš tiesų be galo patrauklus užsiėmimas išeiviui Paryžiuje, ieškančiam paguodos „praėjusių dienų prisiminimuose“ (MILOSZ, Czeslaw, 1996, p. 251). Daugiausia Mickevičianos fonde yra sukaupta būtent „Pono Tado“ leidimų. 64 egzemplioriai, 51 leidimas lenkų kalba. Išskirtiniai leidiniai:

• 1898 m. gausiomis iliustracijomis puoštas Pan Tadeusz, czyli Ostatni zajazd na Litwie/ Adam Mickiewicz; z 12 kartonami i 12 rysunkami specyalnie przygotowanemi dla tej edycyi przez Kazimierza Alchimowicza. Warszawa: Redakcja „Przeglądu Tygodniowego“, 1898 [i.e. 1899] (Warszawa: druk P. Laskauera & W. Babickiego) [2], IV, 295 p., [12] iliustr. lap.: iliustr.
• 1900 m. leidimas Paryžiuje, lenkų kalba. Pan Tadeusz: historya szlachecka z roku 1811 i 1812 we dwunastu księgach wierszem/ Adam Mickiewicz Paris: Skład główny: Księgarnia Polska w Paryźu, [1900] Paris: Imprimerie Centrale Commerciale).
• Pan Tadeusz: historia szlachecka z r. 1811 i 1812 we dwunastu księgach wierszem. Warszawa: Nakład Gebethnera i Wolffa, 1901 (Kraków : druk. W.L. Anczyca i Spólki) 431 p., [1] portr. lap. ; 11 cm.
• Garsinis dokumentas – Pan Tadeusz, czyli, Ostatni zajazd na Litwie [Garso įrašas]: historia szlachecka z roku 1811 i 1812: we dwunastu księgach wierszem: zapis 14-godzinnego spektaklu „Maraton z Panem Tadeuszem“/ Adam Mickiewicz; prowadzenie Renata Gorczyńska i Krzysztof Lipka; [wykonują: recytatorzy], Wiesław Grochowski, solo na rogu. WarszawaWydawnictwa Szkolne i Pedagogiczne: Polskie Radio Spółka Akcyjna: Polskie Radio BIS, ©1998. 12 diskų dėžutėje (72 min. 14 sek., 55 min. 47 sek., 60 min. 42 sek., 60 min. 19 sek., 65 min. 49 sek., 44 min. 39 sek., 44 min. 19 sek., 55 min. 07 sek., 49 min. 12 sek., 69 min. 12 sek., 50 min. 07 sek., 74 min. 02 sek.): [stereo], skaitm. (DDD) + brošiūra (36, [4] p., įsk. virš.: portr., iliustr.) su koment. Maratonas skirtas 200-ųjų Adomo Mickevičiaus gimimo metinių jubiliejui. Atliekama ir koment. lenk.

Kitą Mickevičianos fondo dalį sudaro A. Mickevičiaus kūrybos vertimai į lietuvių kalbą. Lietuvių kalba Mickevičianos fonde saugomi 74 egzemplioriai.

Seniausi leidimai:

• Vertimai iš Mickevycziaus / [lietuviškai sutaisė] Jr. Jonas [Jonas Žilius] Plymouth. Pa.: Spaustuvėj „S.L.A.“, 1899-[1900] 2 t.
• Iš Adomo Mickevičiaus raštų/ Adomas Mickevičius; mokykloms parinko M. Biržiška. Vilnius: Lietuvos mokslo draugija, 1919 (Vilnius: „Žaibo“ spaustuvė).
• Iš Adomo Mickevičiaus raštų/ vertimus mokykloms parinko ir patvarkė M. Biržiška. 2-as paveiksl. leid. Kaunas: „Vairo“ b-vė, 1927 (Š. Neimano sp.)
• Lietuviškas šiupinys, iš svetimų skanskonių brolių-lietuvių naudai pataisytas. Kn. 2. Konradas Valenrodas, antrą kartą atspauzdintas, šiek – tiek pertaisytas ir užbaigtas./ Martyno Kuktis spaustuvė, Vilnius, 1910.
• Krymo sonetai, lietuvių ir lenkų kalbom./ Vertė ir išaiškino M. Gustaitis. Juozapo Zavadskio spaustuvė Vilniuje. 1909. Su įrašu Gražutei – Mylinti mama. M. Šlapelienė. Knyga skirta J. S. D-rui Jonui Basanavičiui, „Aušros“ ir „Lietuvių mokslo draugijos“ įsteigėjui šitą veikalėlį skiria M G.
• 1924 m. Jaunimo biblioteka. Spausdinta Otto r. Mauderodės spaustuvėje Tilžėje. Adomas Mickevičius. Ponas Tadas arba paskutinis užpuolimas Lietuvoje. I tomas, vertė A. Valaitis. „švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas.
• Vėlinės : [dramatinės poemos 3-ioji dalis]/ parašė A. Mickevičius; vertė Varpas Tilžėje: išleido kuopelė Vinco Kudirkos atminčiai, 1900 (Tilžėje: spausdinta pas J. Schoenkę). Su įrašu pasveikinimui dienos 24 gruodžio 1898 m.

Mickevičianos fonde saugomi A. Mickevičiaus kūrinių vertimai į kitas kalbas.

• Prancūzų kalba – Konrad Wallenrod/ poème polonais d’Adam Mickiewicz; traduit en vers français par Venceslas Gasztowtt Paris: Calmann Lévy, 1889 XI, 104 p.
• Danų kalba – Pan Tadeusz, eller Den sidste adelsfejde i Litwa/ Adam Mickiewicz; paa dansk ved Valdemar Rørdam København: Det Danske Selskab, 1958 349, [2] p.: iliustr. Su įrašu – Mickevičiaus bibliotekai nuo danų kultūros instituto.
• Esperanto kalba – Sinjoro Tadeo (aŭ la lasta armita posedopreno en Litvo): [nobelara historio de la jaroj 1811 kaj 1812 en dekdu libroj verse]/ Adam Mickiewicz; esperanta traduko de Antoni Grabowski; [ilustraĵoj: David D’Angers, C. K. Norwid, E. M. Andriolli] 2-a eld. Varsovio: Polonia, 1955 333, [1] p., [10] iliustr. lap.: iliustr., portr.

Mickevičianos fonde taip pat saugomos A. Mickevičiaus apybraižos, esė, pokalbiai – Księgi pielgrzymstwa polskiego / Adam Mickiewicz Warszawa : [s.n.], 1906 60 p. A. Mickevičiaus laiškai, jo kūrinių rinkiniai. Čia saugoma Mickevičiaus kūrinių kritika parašyta dar tarpukariu:

• Augustaitis, Pranas. Lietuvybės elementai lenkų romantizme: leidinys lietuvių kalba Vilnius: „Vilniečio“ leidinys, 1921.
• Zobarskas, Stepas. Narsioji kunigaikštienė: Ad. Mickevičiaus „Gražinos“ poemos metmenys; Ad. Mickevičiaus kūrybos apibūdinimas ir jo parinktieji poezijos vertimai. Kaunas: „Pažangos“ b-vė, 1931 (Kaunas: „Šviesos“ sp. 63, [1] p.
• Janulaitis, Augustinas. Adomas Mickevyčia (1798-1855): jo gyvenimas, raštai ir darbai/ aprašė A.J. Daubaras, Plymouth (Pa): Spauda ir kaštai „Vienybės Lietuvninkų“, 1902.

IŠVADOS

1. Mickevičianos fondas Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje formuojamas nuo 1955 m. 83% fondo sudaro A. Mickevičiaus kūriniai, jų vertimai. 98% visų laikmenų – knygos.
2. Seniausias fondo leidinys Konrad Wallenrod: powieść historyczna z dziejów litewskich i pruskich/ przez Adama Mickiewicza Petersburg: Druk. K. Kraya, 1828 VIII, 96 p., [3] iliustr. lap. Pirmasis leidimas.
3. Fonde sukaupta nemažai vieno leidimo leidinių, kurių galėtų būti panaudojami mainams, atnaujinant fondą. Mickevičianos fondo istorinei vertei padidinti būtų itin naudinga įsigyti XIX a. vidurio leidinių ir pirmųjų Adomo Mickevičiaus kūrinių leidimų. Fondo mokslinę vertę praplėstų moksliniai leidiniai – A. Mickevičiaus kūrybos kritika, istorinės XIX a. studijos. Fondą taip pat būtų galima praplėsti daugiau dėmesio skiriant elektroniniams dokumentams.
4. Mickevičianos fondas itin naudingas istorikams, filologams, XIX a. literatūros tyrinėtojams. Fonde sukauptus leidinius galima panaudoti įvairesniam A. Mickevičiaus kūrybos populiarinimui visuomenėje.

LITERATŪRA

1. Adomas Mickevičius ir Lietuva. Vilnius, 1998, p. 48. ISBN 9986-861-85-3
2. JASTRŪNAS, Mečislovas. Adomas Mickevičius. Poeto laikas ir asmenybė. Vilnius, 1994, p. 511. ISBN 9986-408-21-0
3. KUBILIUS, Vytautas. Adomas Mickevičius. Poetas ir Lietuva. Vilnius, 1998. 66 [5] p. ISBN 9986-39-082-6.
4. LUKASIEWICZ, Jacek. Mickevičius. Vilnius, 1998. 248 p. ISBN 9986-861-71-3.
5. MILOSZ, Czeslaw. Lenkų literatūros istorija. Vilnius, 1996, p. 529. ISBN 9986-403-72-3.
6. Romantizmas Vakarų literatūroje. Vilnius, 2000, 312 p. ISBN 9986-19-391-5.

Parengė tyrėja Edita Sėdaitytė